Tarptautinė sutartis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reguliuojamas tarptautinės teisės subjektų susitarimas. Tarptautinės sutartys yra pagrindinis teisinis instrumentas, kurį pasitelkus organizuojamas tarptautinis bendradarbiavimas visose srityse. Skaičiuojama, kad valstybės, tarptautinės organizacijos ir kiti tarptautinės teisės subjektai yra sudarę dešimtis tūkstančių sutarčių.
Tarptautinė sutartis grindžiama sutarties šalių sutarimu. Tai labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis- sutartos taisyklės įforminamos pasirašant dokumentą (išimtis – džentelmeniški susitarimai).
1969 m. Vienos konvencijoje įtvirtintas tarptautinės sutarties apibrėžimas yra visuotinai priimtas, jį į savo nacionalinius teisės aktus iš esmės pažodžiui perkėlė dauguma valstybių, savo tyrimų atskaitos tašku šį apibrėžimą naudoja didžioji dalis tarptautinės sutarčių teisės tyrėjų. Visgi derėtų nepamiršti, kad šis apibrėžimas pateikiamas 1969 m. Vienos konvencijos kontekste ir skirtas tik tarptautinėms sutartims tarp valstybių, kurioms taikoma ši konvencija, apibrėžti. Kaip nurodo konvencijos 3 straipsnis, ši konvencija „netaikoma tarptautiniams susitarimams, sudarytiems tarp valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų arba tik tarp kitų tarptautinės teisės subjektų, taip pat ne raštu sudarytiems tarptautiniams susitarimams“. Tačiau dalis tokių susitarimų gali būti laikomi tarptautinėmis sutartimis tarptautinės teisės prasme.