Deoksiribonukleorūgštis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Deoksiribonukleorūgštis (DNR) – nukleorūgštis, esanti kiekvienoje eukariotinėje ląstelėje, daugiausia jos branduolyje. Joje (jos azotinių bazių sekoje) yra tripletiniu kodu užkoduota genetinė informacija, kuri perduodama dalijimosi metu naujoms ląstelėms, o per lytines ląsteles – individo palikuonims.
Deoksiribonukleorūgštis susideda iš deoksiribonukleotidų. Deoksiribonukleotidas yra sudarytas iš heterociklinės azoto bazės ir angliavandenio deoksiribozės. Deoksinukleotidai skiriasi azoto bazėmis. Pagrindinės yra keturios: adeninas (A), guaninas (G), citozinas (C) ir timinas (T).[1]
Deoksiribonukleotidai jungiasi į polinukleotidinę grandinę per fosforo rūgšties likutį tam tikru, kiekvienai individualiai deoksiribonukleorūgščiai specifiniu nuoseklumu. Deoksiribonukleorūgšties molekulė (išskyrus kai kurių virusų) susidaro iš 2 polinukleotidinių grandinių, susisukusių į spiralę apie bendrą ašį. Šias 2 grandines jungia vandenilinės jungtys, esančios tarp nukleotidų azoto bazių (pastarosios išsidėsčiusios spiralės viduje; jų plokštuma statmena spiralės ašiai). Adeninas (A) ir Timinas (T) jungiasi dviem vandeniliniais ryšiais, o Guaninas (G) ir Citozinas (C) trim vandeniliniais ryšiais.
DNR molekulė yra tokia plona, kad jos neįmanoma pamatyti net pro galingiausius optinius mikroskopus. DNR grandinė – tai dviguba spiralė, kuri yra panaši į susuktas virvines kopėčias su daugybe pakopų.
Kiekvienos organizmų rūšies DNR yra specifinė – turi skirtingą azotinių bazių kiekių santykį , arba specifiškumo koeficientą (įvairiuose organizmuose jis svyruoja nuo 0,32 iki 3,04), ir skirtingą bazių seką molekulėje. Būtent įvairuojanti bazių seka grandinėje ir nurodo gyvojo organizmo genetinį kodą, kuris nulemia organizmo ypatybes.
Interfazės metu lastelių ar bakterijų DNR dvigubėja remiantis komplementarumo principu. Dvigubėjant DNR iš pradžių nutrūksta vandeniliniai ryšiai tarp nukleotidų, DNR išsiskiria į dvi dalis, prie abiejų atsiradusių dalių nukleotidų (komplementarumo principu) ima jungtis nauji nukleotidai. Galiausiai visa grandinė tokiu būdu sudvigubėja.
Eukariotinėse (tikrabranduolėse ląstelėse) deoksiribunukleorūgšties galima rasti branduolyje, mitochondrijose, plastidėse.
Veikiama įvairių mutagenų, deoksiribonukleorūgšties struktūra kinta, dėl to dažnai organizme atsiranda mutacijų.
1944 išaiškinta deoksiribonukleorūgšties reikšmė paveldimumui. 1953 Dž. D. Votsonas (JAV) ir F. Krikas (Didžioji Britanija) atskleidė jos sandarą.