Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK; oficialus pavadinimas – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija) – tai daugiašalė tarptautinė sutartis, kuri skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje. Europos žmogaus teisių konvencija buvo pasirašyta 12 Europos Tarybos valstybių narių 1950 metų lapkričio 4 dieną, o įsigaliojo 1953 metų rugsėjo 3 dieną,[1] kada dokumentą ratifikavo reikalaujamas valstybių skaičius (10 valstybių). Prie Konvencijos yra prisijungusios 47 Europos Tarybos valstybės narės, kuriose gyvena virš 800 milijonų žmonių, šios tarptautinės sutarties pasirašymas yra stojimo į Europos Tarybą būtina sąlyga.[2]
Europos žmogaus teisių konvencijos narės įsipareigojo laiduoti Konvencijoje apibrėžtas teises ir laisves visiems jų jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos pagrindu buvo įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas (buveinė Strasbūre), prižiūrintis, kad valstybės narės laikytųsi Konvencijos nuostatų. Į Europos Žmogaus Teisių Teismą asmuo gali kreiptis, jeigu jo atžvilgiu valstybė padaro Konvencijoje numatytos teisės ar laisvės pažeidimą (vad. individualūs skundai). Taip pat viena valstybė narė gali pareikšti ieškinį dėl kitos valstybės narės padaryto Konvencijos pažeidimo (vad. tarpvalstybiniai skundai). Teismo sprendimai, kuriais nustatomi konvencijos pažeidimai, valstybėms narėms yra privalomi. Tai, kaip valstybės narės vykdo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, prižiūri Europos Tarybos Ministrų Komitetas. Europos Tarybos Ministrų Komiteto prašymu Europos Žmogaus Teisių Teismas teikia rekomendacines nuomones, susijusias su Konvencijos aiškinimu.[3]
Europos žmogaus teisių konvencija įvardijama kaip veiksmingiausia ir pažangiausia tarptautinio lygmens žmogaus teisių apsaugos sistema.[4][5][6] Konvencija žymėjo didelius pokyčius tarptautinėje teisėje – pirmą kartą tarptautinės teisės istorijoje individas įgijo realias galimybes ginti savo teises tarptautiniu lygiu, teikdamas skundą tarptautiniam teismui.[7] Priėmus Europos žmogaus teisių konvenciją, žmogaus teisės iš neapibrėžtų principų virto konkrečiais teisiniais įsipareigojimais, kurių laikymąsi buvo patikėta prižiūrėti specialioms tarptautinėms institucijoms.[8]