Antika
From Wikipedia, the free encyclopedia
Antika (pranc. antique < lot. antiquus – senovinis) – senovės istorijos laikotarpis, trukęs apytikriai nuo 1250 m. pr. m. e. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. Geografiškai apima Viduržemio jūros kraštus: senovės Graikiją, Romos imperiją. Šiuo laikotarpiu klestėjo graikų ir romėnų visuomenės, kurios darė didžiulę įtaką didžiojoje Europos, Šiaurės Afrikos ir Vakarų Azijos dalyje.[1][2]
Europos istorija |
Senoji Europa
|
Antika |
Egėjo civilizacija |
Helada, Ilyrija, Trakija, Italija, Norikas, Retija, Ispanija, Britanija, Galija |
Romos imperija, Germanija, Dakija, Skitija, Hibernija
|
Viduramžiai |
Ankstyvieji > Brandieji > Vėlyvieji
|
Naujieji laikai |
Renesansas, Reformacija |
Barokas |
Švietimo amžius |
Napoleonmetis > XIX amžius |
Pirmasis pasaulinis karas
|
Naujausieji laikai |
Tarpukaris |
Antrasis pasaulinis karas |
Šaltasis karas |
Europos Sąjunga |
Kai kurie istorikai antikos pabaiga laiko Platono akademijos Atėnuose uždarymą 529 m. Antikos terminą XVIII a. pasiūlė vokiečių scholastas Kristopas Keleris.
Senovės graikų kultūra kartu su kai kuriomis senovės Artimųjų Rytų įtakomis buvo Europos meno,[3] filosofijos, visuomenės ir švietimo pagrindas iki pat Romos imperijos laikotarpio. Romėnai šią kultūrą išsaugojo, mėgdžiojo ir skleidė Europoje, kol patys galėjo su ja konkuruoti, o klasikinis pasaulis ėmė kalbėti ne tik graikiškai, bet ir lotyniškai.[4][5]
Šis graikų-romėnų kultūros pamatas turėjo didžiulę įtaką šiuolaikinio pasaulio kalbai, politikai, teisei, švietimo sistemoms, filosofijai, mokslui, karybai, poezijai, istoriografijai, etikai, retorikai, menui ir architektūrai. Išlikę klasikinės kultūros fragmentai lėmė XIV a. prasidėjusį atgimimą, kuris vėliau imtas vadinti Renesansu, o XVIII ir XIX a. vyko įvairūs neoklasicizmo atgimimai.