Friulų kalba
viena iš romanų kalbų / From Wikipedia, the free encyclopedia
Friulų kalba (arba rytų retoromanų kalba,[3] rytų ladynų kalba;[4] savivardis: furlan (plačiau), lenghe furlane) – friulų tautos kalba, viena iš romanų kalbų. Paplitusi šiaurės rytų Italijoje istorinėje Friulio srityje – didžiojoje šiuolaikinio Friulio-Venecijos Džulijos regiono dalyje ir rytiniuose Veneto regiono rajonuose.[5][6] Iš dalies friulų kalba išlikusi Lotynų Amerikos šalyse, anksčiau ji buvo vartojama ne viename Rumunijos regione, bet šiuo metu ten iš esmės išnykusi.[7][8] Italijoje įteisinta kaip tautinės mažumos kalba.[2]
Friulų kalba Furlan | |
Kalbama | Italija (Friulis (Friulio-Venecijos Džulijos regionas), Rytų Venetas), Lotynų Amerika |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | 300 000 (2002 m.)[1] |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | į šimtuką nepatenka |
Kilmė | Indoeuropiečių
|
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Italija (oficiali tautinės mažumos kalba)[2] |
Prižiūrinčios institucijos | Regioninė friulų kultūros ir kalbos taryba, Regioninė friulų kalbos agentūra |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | – |
ISO 639-2 | fur |
ISO 639-3 | fur |
Friulų kalbos vartotojų – apie 300 tūkstančių (2002).[5]
Ilgą laiką kitų romanų kalbų ir tarmių atžvilgiu friulų kalbos padėtis buvo ginčytina, dabartiniuose romanų kalbų tyrimuose friulų kalba dažniausiai laikoma savarankiška. Klasifikuojant romanų kalbas dėl friulų kalbos vietos šiuo metu nėra vieningos nuomonės. Kai kuriomis struktūrinėmis ypatybėmis friulų kalba artima šiaurės italų kalboms, tačiau drauge matomi skirtumai ją lyginant net su venetų kalba. Friulų kalbos priskyrimas retoromanų grupei laikomas pasenusiu.[7][9]
Friulų kalbos ypatybėms priskiriami tokie fonetiniai bruožai: išsaugotas dvibalsis au (taurus > /tawr/ 'jautis'); atsirado nauja trumpųjų ir ilgųjų balsių priešprieša; palatalizuojami junginiai bj, vj, pj, palatalizuojamas priebalsis c prieš a; žodžio gale duslėja skardieji priebalsiai.[10] Tarp būdingų gramatikos ypatybių minėtini du daugiskaitos darybos būdai – sigmatinis (su galūne -s) ir nesigmatinis; su veiksmažodžiu būtinai vartojamas formaliai išreikštas veiksnys (asmeniniai bekirčiai įvardžiai); klausiamasis asmenavimas įformintas specialia fleksija; turimi daugianariai sudėtiniai būtieji laikai, reiškiantys ankstesnį veiksmą negu nusakoma bet kuriuo kitu būtuoju laiku; vartojami keturi tariamosios nuosakos laikai; daugianarėmis sudėtinėmis formomis išplėsta konjunktyvo sistema; turimas optatyvas.[11] Žodyno daugumą sudaro lotynų kilmės žodžiai, ankstyviesiems skoliniams priklauso germanizmai ir slavizmai, nuo XV a. vyrauja skoliniai iš venetų ir italų kalbų.[12]
Friulų kalba susikaldžiusi į daugybę tarmių. Friulų tarmės grupuojamos į tris pagrindinius arealus: Karnijos, vakarų friulų ir vidurio–rytų friulų.[13]
Rašyba vystosi nuo XIV a., daugiausia ji grindžiama italų kalbos normomis.[14] Yra susidariusi bendrinė kalba, gyvuoja ilgalaikė literatūros tradicija, jos centrai – Udinės ir Goricijos miestai. Drauge friulų kalbos vartojimas dažniausiai apsiriboja žodiniu bendravimu, dėl to friulų kalba funkciškai nesiskiria nuo tarmės.[15]