Ludwig Wittgenstein
From Wikipedia, the free encyclopedia
Liudvigas Vitgenšteinas (vok. Ludwig Josef Johann Wittgenstein; 1889 m. balandžio 26 d., Vienoje, Austrijoje-Vengrijoje – 1951 m. balandžio 29 d., Kembridže, Jungtinėje Karalystėje) – žymus austrų filosofas, Kembridžo universiteto filosofijos profesorius (1939–1947 m.).[1]
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Liudvigas Vitgenšteinas vok. Ludwig Wittgenstein | |
---|---|
L.Wittgenstein 1929 m. | |
Gimė | 1889 m. balandžio 26 d. Viena, Austrija-Vengrija |
Mirė | 1951 m. balandžio 29 d. (62 metai) Kembridžas, Jungtinė Karalystė |
Tautybė | austras |
Veikla | filosofas, profesorius, Kembridžo universiteto dėstytojas |
Žinomas (-a) už | Loginis filosofinis traktatas (Tractatus Logico-Philosophicus, 1921 m.), Filosofiniai tyrinėjimai (Philosophical Investigations, 1953 m.) |
Parašas | |
Liudvigas Vitgenšteinas įkvėpė dvi amžiaus pagrindines filosofines kryptis – lingvistinę, arba kasdienės kalbos, filosofiją bei loginį pozityvizmą. Svarbiausi jo darbai yra Loginis filosofinis traktatas (1921 m.) ir jau po Vitgenšteino mirties išspausdinta knyga Filosofiniai tyrinėjimai (1953 m.), kurią profesionalūs filosofai įvertino kaip svarbiausią XX a. filosofinį veikalą.
Pagal šiuos kūrinius Vitgenšteino filosofija paprastai skirstomi į ankstyvąjį (Traktato) ir vėlyvąjį (Tyrinėjimų) periodą. Abu periodus jungia įsitikinimas, kad filosofinės problemos neatskiriamai susijusios su kalba, kuria jos formuluojamos, tiksliau su tos kalbos logika. Vitgenšteino supratimu, filosofinė problema – ne pasaulyje ir ne mūsų požiūryje į jį, bet kalboje ir požiūryje į ją. Traktate į kalbą žiūrima ne tik kaip į filosofinio tyrinėjimo priemonę, bet ir kaip į vienintelį tokio tyrinėjimo objektą. Kalba yra „pasaulio veidrodis“: mes pažįstame pasaulį tik todėl, kad kalba savo esminiais bruožais, savo logine struktūra atspindi pasaulio struktūrą („Teiginys yra tikrovės atvaizdas“). Kad teiginys prasmingai atvaizduotų pasaulį, jo struktūra turi atitikti faktų, iš kurių sudarytas pasaulis, struktūrą: teiginio elementai – vardai – žymi, atitinka pasaulio elementus – objektus. Norint įsitikinti, ar teiginys turi prasmę, būtina suskaidyti jį į elementarias dalis, teiginius, kurie tiesiogiai atitinka pasaulio faktus ir žymi mūsų kalbos ribas, prasmės slenkstį. Jei teiginys yra prasmingas, tai jis yra arba teisingas, arba klaidingas; jei teiginiui negalima priskirti vienos iš šių dviejų charakteristikų, tokį teiginį Vitgenšteinas laiko beprasmiu. Filosofo supratimu, ideali būtų tokia kalba, kuri atvaizduotų faktus ir atskleistų loginius ryšius pačiu savo simbolių charakteriu. Deja, kasdienė, šnekamoji kalba labai tolima tokiam idealui ir dėl savo netobulumo – išraiškų neapibrėžtumo, jų daugiareikšmiškumo – yra daugelio filosofinių painiavų šaltinis. Vėliau Liudvigas atmetė daugelį Traktate aprašytų minčių. Požiūrį į filosofiją kaip į veiklą, o ne doktriną Vitgenšteinas išlaiko ir Filosofiniuose tyrinėjimuose, bet atsisako mėginimo sukurti tobulą kalbą ir laiko tokias pastangas iš esmės klaidingomis, atmeta sisteminį požiūrį į kalbą. Filosofo tikslu Liudvigas iškelia kalbos funkcionavimo įvairiose sferose ištyrimą ir aprašymą. Kalbos, kaip „pasaulio veidrodžio“ sąvoką pakeičia požiūris į kalbą, kaip į instrumentą, panaudojamą įvairiausiems tikslas. Į kalbos vartojimą jis ima žvelgti kaip į tam tikrą „kalbinį žaidimą“, kuriame teiginys laikomas ėjimu. Ankstyvasis Vitgenšteinas kasdienėje kalboje stengėsi įžvelgti užmaskuotą, realią loginę formą, struktūrą, beprasmybių priežastimi įvardindamas nutolimą nuo šio loginio kalbos karkaso. Tyrinėjimuose pripažįstama begalinė „kalbinių žaidimų“ įvairovė, filosofo uždavinys nebėra ieškoti kažko esmingo ir užslėpto kasdienės kalbos išraiškose. Tiek Traktate, tiek Tyrinėjimuose Liudvigas laikosi požiūrio, kad filosofija yra veikla, o ne doktrina ir išlaiko savitą literatūrinį stilių, dažnai apibūdinamą kaip poetinį. T. Eagleton’as pavadino Vitgenšteiną „poetų ir kompozitorių, dramaturgų ir romanistų“ filosofu.