Mėnulio jūra
From Wikipedia, the free encyclopedia
Mėnulio jūros (lot. Maria lunare) – didelės, juodos, bazaltinės laukymės Mėnulio paviršiuje. Jos susiformavo ankstyvais vulkanų išsiveržimų laikais. Šios dėmės pirmą kartą buvo atrastos 1651 m. Italijos astronomų Giovanni Battista Riccioli ir Francesco Maria Grimaldi. Jie pirmieji sudarė Mėnulio paviršiaus žemėlapį su jūrų pavadinimais. Kaip vėliau išaiškėjo, Mėnulyje vandens nėra, tačiau pavadinimas „jūros“ liko vartojamas iki šiol.
Šios jūros sudaro apie 16 proc. Mėnulio paviršiaus, o didžioji jų dalis yra matomoje iš Žemės palydovo pusėje. Kitoje pusėje esančios jūros yra daug mažesnės.
Mėnulyje taip pat yra objektų kitais vandens telkinių pavadinimais – oceanus (vandenynas), lacus (ežeras), palus (pelkė) ir sinus (įlanka).
Mėnulio jūrų bazalto amžius buvo nustatomas radiometrinis datavimo ir kraterių skaičiavimo būdais. Radiometrinis matavimas rodo amžių nuo 3,16 iki 4,2 Ga (1 Ga = 1 milijardas metų),[1] tuo tarpu jauniausia jūra kraterių skaičiavimo būdu yra 1,2 Ga.[2] Skaičiuojama, kad didžioji dalis Mėnulio jūrų išsiveržė tarp 3 ir 3,5 Ga.
Vienoje iš Mėnulio jūrų Mare Tranquillitatis (Ramybės jūroje) nusileido 1969 m. Apollo 11 misijos dalyviai.[3]
Didžiausia Mėnulio paviršiaus jūra yra Oceanus Procellarum (Audrų vandenynas). Jo diametras siekia 2568 km.