Nostratinė kalba
From Wikipedia, the free encyclopedia
Nostratinė kalba – hipotetinė pirminė kalba, kuria, pagal nostratinę teoriją, kalbėjo Eurazijos gyventojai. Pagal šią teoriją vienai kalbų superšeimai priskiriamos semitų–chamitų, indoeuropiečių, Uralo, Altajaus kalbų šeimos, kilusios iš nostratinės prokalbės.[1] Šia prokalbe galėjo būti šnekama tarp 15-o ir 12-o tūkstantmečių pr. m. e. ankstyvojo akmens amžiaus laikotarpiu baigiantis paskutiniam ledynmečiui.[2]
Nostratinę kalbą bandoma rekonstruoti, o jos buvimo vietą ir laikmetį bando nusakyti archeologai, archeogenetikai, tiriantys pirmąsias žmonijos migracijas. Nostratinių kalbų visuma sudaro archajišką nostratinį kalbinį sluoksnį dabartinėse kalbose. Mokslininkai, globaliai lyginantys visas kalbų grupes bando rekonstruoti pirminę žmonijos kalbą – prokalbę, išplitusią per visus žemynus, kuri turėjo įtakos ir nostratinėms kalboms. Atlikus šią rekonstrukciją, atsiras galimybė atkurti kalbinių grupių atsiradimą ir raidą.
Nostratiniai tyrimai sparčiai plėtojosi XX a.[3] Danų lingvistas Holgeris Pedersenas 1903 m. mokslinei visuomenei pateikė darbą apie jo aptiktas indoeuropiečių, uraliečių, afroazijiečių ir eskimų-aleutų kalbų šeimų bendrybes, kurias jis pavadino nostratinėmis (lot. nostrās, kilmininkas nostrātis 'mūsų', 'saviškis', 'vietinis').[4]