Vilniaus kraštas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Vilniaus kraštas (1920–1922 m. vadinta Vidurinė Lietuva, nuo 1925 m. Vilniaus vaivadija, alternatyviai kraštas 1922–1926 m. vadinosi Vilniaus žemė, kartais dar vadinama Vilnija, lenk. Wileńszczyzna) – rytinė ir pietrytinė Lietuvos dalis su Vilniumi, nuo 1919 m. balandžio iki 1939 m. rugsėjo (išskyrus 1920 m. liepos–gruodžio mėnesius) okupuota Lenkijos. Vilniaus krašto šiaurinė ir vakarinė sienos kelis kartus kito, jas įtvirtinti bandė Antantės šalys, nustatydamos demarkacijos linijas. Krašto sostine laikytas Vilnius, jame taip pat buvo Druskininkai, Eišiškės, Ignalina, Švenčionėliai, Švenčionys, Trakai, Varėna.
Iš pradžių krašto riba rytuose ir pietuose ėjo pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos: nuo Dauguvos pro Breslaują, Pastovį, Naručio ežero rytinę pakrantę, Molodečną, Valažiną, Beržūnos žemupiu ir Nemunu beveik iki Gardino. Šiaurės vakaruose riba sutapo su paskutine Lietuvos-Lenkijos demarkacine linija, o šiaurėje – su Latvijos-Lenkijos siena. Po 1940 m. Vilniaus kraštu vadinamos žemės, kurias 1939–1940 m. SSRS grąžino Lietuvai.
Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuva gavo progą lengvai atsiimti Vilniaus kraštą ginklu. Tai skatino ir Vokietija, dėl ko, kaip vėliau atskleidė V. Molotovas, nerimavo ir SSRS, bijodama turėti prie savo sienų priartėjusią Vokietijos interesų zoną. Tačiau rugsėjo 5 d. posėdyje premjero Jono Černiaus Vyriausybė vieno balso persvara Vilniaus vadavimo planui, nepaisydama visuomenės, kariuomenės, daugelio intelektualų noro, nepritarė.[1] Neryžtingas buvo ir prezidentas A. Smetona.
1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. ir Vilniaus kraštą. 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos-SSRS sutartimi Lietuvai buvo grąžinta tik dalis Vilniaus krašto – 6909 km² teritorija su 490 000 gyventojų – apie vieną penktadalį. Po Lietuvos okupacijos, 1940 m. lapkričio 6 d., prie Lietuvos buvo prijungta dar 2637 km² dydžio teritorija (Druskininkai, Dieveniškės, Švenčionys). Visa Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto dalis nuo tol apėmė tik 9546 km² su 565 400 gyventojų.